Kasdien šis kalnas žiūrėjo į mus, o mes į jį. Rodės jis taip arti ir kartu taip toli. Bet kaskart išlindus iš namų jis tarsi klausdavo, kada mes susipažinsime, paliesime, pamatysime. Nemoku apsakyti, bet net kėlė įtampą, kodėl mes čia pat, bet negalime "pačiupinėti". Tokios mintys nedavė ramybės beveik visą laiką, kol gyvename čia. Ir štai atėjus tinkamam metui, kai vaikai saugūs su močiute, išsiruošėme. Ir tai padarėme.
 |
| Šis kalnas tikrai turi akis. Ir jos žiūri į mūsų langus |
Monte Pizzocolo. Test drive'ą atlikome difenderiu iki Saint Urban vietovės. Toliau vykti neleido vietiniai gyventojai besileidžiantys su tokiu pat Defender 110, mat prieš tai lijo ir kelias pernelyg šlapias. Taigi beveik kilometro aukštyje nesipriešinę apsisukome namo. Kelias iki čia buvo kiek status, siauras ir įprastai vingiuotas, bet be aštrių pojūčių. Grįžome pasiruošę po kelių sausų dienų. Kilome aukščiau ir kelias su mašina atrodė ir siauras, ir momentais gan "aštrus". Statūs posūkiai ir aštrios akmenuotos properšos juose kėlė baimę, bet visgi į viršų kilti ir vėl mums neleido vietiniai gyventojai - šlapia. Taigi apie 1150 metrų aukštyje palikome defenderį ir pasileidome pėsčiomis. Vyruko paklausėme ar toli, bet nebūtų italas be gero humoro jausmo - "valanda ar pusantros kelio, bet užtad užpakalis gerą mankštą gaus". Tokia linksma gaidele pradėjome lipti dar statesniu keliu. Ir vis tik kelionės pabaigoje sužinojome, kad nebūtų italas, jei nebūtų patiklsinęs, kad su mašina reikia grįžti truputį žemiau, kad kalnu lipti trumpesniu keliu. Mūsų kelionė trupo apie 3 valandas... 2 kartus nepataikėme, o trečiąjį kartą lipome ir kalnų upių taku ir kalnų ožių takeliais (su mažais spiriukais, nes gi jie nepaeina į šalikelę atlikti savo reikalų...). Ir taip - tikslas pasiektas. Mes tai padarėm! Mes įlipom į tą kalną. Pagaliau. Ir supratome, kad tai pirma mūsų viršukalnė, bet tikrai ne paskutinė. Toks geras jausmas ten aukštai, gaila, kad toks trumpas. Monte Pizzocolo - pirma mūsų Alpių viršukalnė.
Dalinamės įspūdžiais.
 |
| Kelionės pradžia |
 |
| Pirmas paklydimas - kai pagrindinis kelias veda į ožkų ganyklą (beje, jei ne didelių šunų lojimas, būtume ėje toliau taku, kuris išties yra) |
 |
| Pirmoje plynaukštėje - debesis |
 |
| Taip aukštai alus labai skanus:) |
 |
| Debesis sklaidosi... |
 |
| Aplių kalnynas kitapus mūsų kalno |
 |
| Matosi Valmadrero kalnų ežeras |
 |
| Nepakartojamas laisvės pojūtis |
 |
| Vienas iš bivakų |
Komentarai
Rašyti komentarą